belles lettres

i did see it coming

2012-01-23T02:26:00.001+02:00

susipažinau su nauju jausmu, kurio pavadinimas moralkės. jaučiuosi niekam tikęs, labiausiai laiką, ne savo pinigus švaistantis kvailiukas. studijos ir tūsai nėra nė pusė to, ką jaučiu, kad turėčiau veikti. baisiausia, kad šitą problemą bandau spręsti naujais tūsais arba ėjimu miegot, arba, o to tikrai niekad nebūčiau numačiusi, valgymu. jaučiuosi tuščiaviduris, neprotingas padaras, lauke šalta, o aš nenešiosiu jokios kepurės, nes tegu šąla ta galva, aš vis tiek su ja nieko neveikiu.

kas iš tų inspirational talks, pozityvumo, įsitikinimų ir tipenimo miestu ketvirtą ryto, kas iš skaitomų tekstų, žiūrimų nuotraukų ir kas rytą kruopščiai padažytų blakstienų jei gyvenu savo komforto zonoje, savo galvoje, kur viską lyg ir sudėlioju į lentynas, perrikiuoju, suklasifikuoju, ir bandau nusiraminti, kad nesu dūra. kai tikriausiai esu.
tai tiek

fak

2012-01-15T00:39:00.000+02:00

o šiaip jau senokai niūniuoju Geltonų plytų kelio daineles. ypač man nusibodo nusibodo nusibooodooo, ir namai, ir knygos ir net gi žaislai

dar vienas įrašas

2011-12-31T01:27:00.001+02:00

some people are dancing; some people are smiling; nobody is crying; kids are afraid

atsimenu kokios buvo tuščios gatvės prieš metus ir porą dienų. labai labai snigo. aš grįžau namo ir pagalvojau, kad šiemet įsimylėsiu. kažkaip taip pasirodė, bet buvau šiek tiek girta ir po to tris dienas sirgau, valgiau apelsinus ir nevedžiojau šuns. žiemą buvo mano gimtadienis, kokio velnio mes veikėm visas tas nesąmones.

pavasarį, pavasarį.. lyg suvargus senolė pro miglą atsimenu kokia graži buvo pradžia, aš užmigdavau tokia rami ir nustebusi, visą laiką nustebusi.

o vasarą naktimis nesutemdavo. gal, kokiai valandai. daugiau ne, po tos valandos iškart į balkoną pasipildavo rytmečio šviesa, šlavėjai apačioj įnirtingai šluodavo nuorūkas krintančias iš mano peleninių, po išleistuvių nešėtės aukštakulnius rankose sulaukusios patekančios saulės, aš šypsojausi, nes juk net nebuvo sutemę

rudenį buvo labai gražios spalvos, kad ir sutemdavo anksti. kažkur aštuntą ryto. aš 2011ųjų rudens neatsimenu, rodos taip toli jis ir visi jo įspūdžiai

kai sausio pirmos ankstų ankstų rytą gatvės bent trumpam lieka tuščios, nusėtos storo stiklo šukių, blizgančių konfeti, pamestų karolių, ir tik oras dar vis virpa nuo visų čia praėjusių šūkavusių besibučiavusių žmonių, būtent tą visiškos tuštumos po nakties festivalio akimirką, dar nepradėjus miestui rašyti naujos istorijos, būtent tą akimirką išsipildo ką pagalvojat

2011-12-26T23:37:00.002+02:00

Nyčės filosofija: "Anapus gėrio ir blogio"

Kas nutiktų, jei vieną dieną ar naktį demonas prislinktų prie jūsų į jūsų vienišiausią vienišumą ir pasakytų: 'Jei reikėtų nugyventi šį gyvenimą – taip, kaip gyveni dabar ir gyvenai anksčiau – dar kartą ir daug kartų; ir tame nebūtų nieko nauja, o tik visi skausmai ir malonumai, visos mintys ir regėjimai, visos nereikšmingos smulkmenos ir svarbūs dalykai pasikartotų – viskas ta pačia seka ir tvarka – net šis voras, iš mėnesiena tarp medžių, net ši akimirka ir aš pats. Amžinasis egzistencijos smėlio laikrodis apverčiamas vėl ir vėl – ir tu jame, smėlio dulkelė!' Ar nenusiviltum, ar negriežtum dantimis, nekeiktum demono, tai ištarusio?

thinking makes it so

2011-12-26T23:31:00.001+02:00

mama užsimanė, kad išmokyčiau žaisti pokerį, nes mat juk mano ex žaidė intensyviai ir užkalinėjo bapkes, o aš, pertraukėlėse tarp sumuštinių darymo ir brangiausiojo kojinių skalbimo, nuoširdžiai domėjausi jo gyvenimu ir išmokau dahuja kombinacijų. mama mama, aš išmokau porą kombinacijų, bet tu pati jas turėtum mokėti nuo kokių devyniolikos.

kažin kodėl aš nusišneku, bet manau mane paveikė tai, kad senyva švedė stvėrė mane šiandien už rankovės, paukščių kalba kažką pasakė, numetė drabužį, kurį, matyt, žadėjo nusipirkti, ir išlėkė iš parduotuvės. sesė išvertė, kad švedė sakė, kad mano akys labai gražios ir primena jos dukrą.

o iš tikrųjų mano akys šiandien labai norėjo verkti prie jūros. gal dėl to, kad neišmokau pokerio, gal dėl to, kad dar vis neįsisavinu kas yra fenomenologija, gal kad rūkyti čia brangu, gal kad mano gražieji batai plyšta, gal kad aš tikrai primenu tos moteriškės dukrą, kurią kas nors pagrobė, išprievartavo, nurėžė auksinius plaukus ir sudėjęs į voką nusiuntė tai moteriškei, o kūną paskandino jūroje, kuri ir žiemą tokia graži ir tokia plati ir tokia bekraštė, ir kurios kraštuose daug namų ir daug nieko neišmokusių žmonių

viskas gerai

2011-12-12T00:53:00.002+02:00

man patinka kaip vakare arba sekmadienį grįžus namo randi sustojusį laiką. kavos puodelį paliktą pakeliui link durų,

atidarytą angloną, nebaigtą skypo pokalbį su mama ir 9gagą,

suverstą lovą ir megztinį, kurio nusprendei nesirengti,

man patinka kai įsėdi į traukinį, kuriuo atgal į vilnių važiuoja visi buvę tavo namai, jie vežasi stiklinį indą kepti vištai, 20 litų, kuriuos įdavė teta ir kontrabandinių cigarečių,

man patinka kai traukiny susitinki exą, jūs šnekatės apie tai kuriuo trūlu tuoj išvažiuosit į vėl skirtingas puses, ir man patinka kad vėl nedūsta plaučiai, kad tas 'iki,susimatysim' yra gryniausia fikcija,

ir kad namo grįžus randi kavos puodelį paliktą pakeliui link durų ir ratas užsidaro ir kažkodėl tu rami.

even stars collide and out of their crashing new worlds are born

2011-12-06T20:23:00.007+02:00

su ne savo paltu ne savo kapišonu ne savo galva brendu trakų gatve,
norėčiau į trakus ir į dykumą ir dar išnykti ir kad daugiau niekada nesnigtų,
mano kompas leidžia keistus garsus ir kartais rūksta dūmai, tada aš jį išjungiu ir laukiu kol praeis. grupiokas sakė kad čia labai geras metodas, jis norėtų jį panaudoti ir išjungęs mane palaukti kol subręsiu ir nustosiu muštis.

sekmadienį anksti anksti ryte aš galvojau kad išprotėjau ir girdžiu balsus, turėjau pasiėmusi aštuonis litus, ilgai svarsčiau kaip geriausiai už tiek pavalgyčiau ir nusipirkau cigarečių,
kambariokė ruošia anglų prezentaciją, girdžiu kaip šnibžda statistiką apie tai kiek per metus jaunuoliai prancūzai ir lenkai išgeria vyno (lenkai daugiau, nes taip jie formuoja savo identitetą),
ai paskelbti juk visai neseniai europos vertybių tyrimai, lietuviai tokie juokingi, jūs nepatikėtumėt, pvz. jie bene labiausiai europoje pergyvena kad jiems sunkumų kelia rūpinimasis imigrantų socialine gerove,

kas čia dar

per matematiką gražusis dėstytojas vis sakė paleidžiam iksą į begalybę ir žiūrim kas bus,
aš paleidau savo galvą į stalą ir T žiūrėjo kas bus, sakė nieko ypatingo ar kitokio nei įprastai

nerd

2011-11-30T01:25:00.003+02:00

visi normalūs žmonės anglų paskaitai ruošia prezentacijas apie rytiečių tradicijas, lietuvos šventes arba niujorko metropoliteną. aš gi susigalvoju sąvoką bloginimo kultūra ir įsisuku į guglinimo liūną

žiauriai įdomu!

We flail ourselves open. We bleed for your entertainment. We tell the stories of our struggles, we write about our daily lives, about our encounters with oppression, we harangue you to take our side. And the reader, the audience receives this as a performance.

norėjau parašyt dar kažką, bet tiek to

I write to overcome loneliness. Yours, mine, ours. I put out these words every day hoping that we will see each other for whom we truly are: difficult, fucked up, monstrous, generous, brilliant, capable of immense good and capable of unspeakable evil.

http://tigerbeatdown.com/2011/10/17/come-one-come-all-bloggers-bear-it-all-out-feminist-and-social-justice-blogging-as-performance-and-bloodshed/

makes sense

2011-11-23T02:11:00.004+02:00

kai mokydamasi tai imu romantizuot, aišku, kad laikas miegot

čia nieko nebuvo

2011-11-21T00:58:00.000+02:00

ne šią vasarą,

ne praeitą vasarą,

o dar senesnę vasarą (įsivaizduokit pasenusią vasarą, ne tą, kuri amžinai jauna ir trykštanti laisve, o tą, kuri amžinai nutolusi) nutiko vienas baisus dalykas. aš tada neturėjau apie ką galvot. ežero dugne žėrėjo išmėtytos monetos simbolizuodamos norus, kurie niekad neišsipildys, mamos bijojo pamesti vaikus tarp smėlio pilių, vėjas šiaušė blondinių plaukus, nes pavydėjo kad juose vakarais įsipina kitų pirštai, kažkas žaidė kortomis iš alaus, nekaltybės, namų, kažkas viską pralošė, nesvarbu,

svarbu, kad tuose amžinai nutolusiuose laikuose viskas vykdavo šalia. kitoj pusėj mano smėlių pilių, aš taip tobulai žinojau kur esu ir kur eisiu, kad neturėjau apie ką galvot. mano sienos buvo mano įsitikinimai, mano klaidos buvo mano nuosavybė, aš žiūrėjau į kažkur, neturėjau apie ką galvot, ir nemoku perteikt kaip tai buvo baisu.

dabar įsivaizduokit užgimstančią žiemą. ne užpraeitą,

ne praeitą,

o šią žiemą nutiko vienas baisus dalykas. ne tą, amžinai nutolusią žiemą, o tą, kuri amžinai artėja. tą, kurios rytai tamsūs ir išbyrėjusi kava limpa prie pėdų, tą, kai tyli telefonas, tą, kai visiems šalta, visiems sesija, visi tokie nelaimingi ir tu taip niekam nerūpi. tą žiemą, tą, kuri artėja, atsitiko vienas baisus dalykas. atsirado apie ką galvoti, tos mintys ėmė netilpti galvoje, tos mintys kaip ta išbyrėjusi kava lipo prie pėdų ir paliko pėdsakus, ten, kur eiti tu nežadėjai

ir niekad neklauskit, kodėl man patinka ruduo. rudenį neatsitinka baisių dalykų su mintimis, rudenį minčių nei per daug, nei per mažai, rudenį atleidžiama už minčių slogumą, rudenį kaltas ruduo, o dabar ruduo baigsis, ir, ak, kaip gaila, teks vėl kaltinti save

disappointing drink for disappointing day

2011-11-11T23:12:00.003+02:00

ir aš niekad negalvojau kad būna tokių žmonių, kurie ant repeat'o šitą gali kartu su manim klausyt visą penktadienio vakarą. (labai stipriai rekomenduoju pasiklausyt)

ir šiaip niekada negalvojau, kad galiu būt tokia bjauri, nesukalbama, ir kad galiu trankyti duris, kad pažadinčiau žmogų, arba kad aš visai rimtai svarsčiau kad norėčiau į kai kieno cukrinę priberti druskos. ta prasme tikrai rimtai

šalta keltis rytais, eit bjauriais koridoriais į dušą, ir tos pora sekundžių, kai užsidarai duše, o lempa bjauriai mirksi prieš užsidegdama yra pačios nekenčiamiausios visoj dienoj. nežinau, bet pradeda mirksėt viskas galvoj, aš tada nesuprantu kur esu, kodėl kėliausi, kur aš turiu eit, ką man ten veikt, ir kam pasiskųst, kad tos lempos taip bjauriai ir taip skaudžiai mirksi... bet bėga karštas vanduo, bjaurioji patalpa prigaruoja, ir aš atsimenu ką čia veikiu, atsimenu, kad pati tai išsirinkau, ir tuo vis dar kažkiek didžiuojuosi.

ir kartais mieste ar ypač autobuse dairausi vieno veido, ir nors jį pamačiusi greičiausiai sekančioj stotelėj išlipčiau parūkyt, bet ta cigaretė būtų ne tokia eilinė kaip visa ta begalė kitų,

surūkytų kai taip labai šalta, kai taip labai nuobodu, kai taip labai ilgu

ir aš vis dar kartais nesuprantu kodėl imu ir juokiuosi visą dieną, žmonės klausia ką vartoju, anglų dėstytoja sako get serious at last, bet tuo irgi šiek tiek didžiuojuosi. jei kam reikia moving on pamokėlių, kreipkitės

don't get me wrong

2011-11-02T15:08:00.001+02:00

manęs neapleidžia jausmas, kad lygiai kaip blunka gamta, taip tolsta ir visa kita,

nubluko tie naujos pradžios naujų patirčių įspūdžiai, autobusus mokam mintinai, ir taksui adresą neužsikirsdami pasakom, ir nepasiklystu kuriam kambary kuris iš jūsų gyvena, jums nebe taip juokinga kai demonstruoju savo žioplumą, ir tai štai kaip atrodo pažįstamų virtimas draugais.

ir nubluko emocijos, kažkuris iš čia komentavusių rašė, kad kas prasidėjo vasarą nebūtinai baigiasi vasarą, tai buvot visiškai teisūs, nebūtinai, bet man taip jau atsitinka. namų gatvėse rudenį kvepėdavo deginamais lapais, o čia tik rusena užsilikę atsiminimai, susiraito kaip popieriaus skiautės, apanglėja, užgęsta ir leidžiasi nunešami toli, ir nesakysiu, kad į šiltus kraštus, nes būtų banalu, bet tiesą sakant, ir tiesos tame kažkiek būtų

bet don't get me wrong-i have hundred of problems and i'm the happy one

tipo jau spalis

2011-10-11T23:43:00.000+03:00

aplink žiauriai daug žmonių iš tos operos, kurie norėtų trijų šaukštelių cukraus savo arbatoje, bet namie dedasi du, o svečiuose pusę.

man atrodo čia viskas, ką norėjau šiandien pasakyt. ir jeigu šita nuo manęs per pusę metro ir porą šviesmečių esanti kambariokė tuoj pat neišjungs savo brand new russian popsucha man atrodo cukraus įsidėt galimybės nebeturės gyvenime.

tai vat kaip pasireiškia mano mintis 'o gal pabloginti'

tai pala, rugsėjis praėjo?

2011-09-28T01:13:00.005+03:00

where shall we go, to the left, where nothing's right,
or to the right, where nothing's left?

aš tai vaikštau ratu. rytas, labas rytas, tu man nepatinki, bet ok, nusišypsosiu, labas rytas, tu man patinki, turi žiebtuvėlį? diena, labas, tu man nepatinki, bet taip, mum matkė trečią valandą, labas, tu mane užpisi, aš su tavim miegu vienoj patalpoj ir tavo laimė, kad aš silpna ir žiopla, nes tikrai tave nužudyčiau, labas, taip, ir aš atsisiunčiau gg, labanakt, iki ryt, ne, dar parūkom

ir taip ratu, kai lauke gražiausios dienos metuose. aš atsimenu kelią link mokyklos, paprastas dešimt minučių rugsėjo rytais, normaliais rytais, kai nereikėjo jokiems drakonams sakyt 'labas rytas', kai reikėjo slėptis eit parūkyt, paprastus žmones, kurie nesirengė per daug gražiai ar nešnekėjo per daug protingai, ir po to paprastos dešimt minučių link namų, ir namai, kur gali atrodyt kaip šlamštas.
šiemet nė karto iš ryto nemačiau voratinklio, ir va tai tikrai yra šlamštas

we could have had it all

2011-09-18T14:33:00.000+03:00

ir mes tikrai galėjom. tik kažkurį vakarą kažką pražiopsojom. o gal kelis vakarus iš eilės, o gal visą vasarą, progos badė mums akis, galimybės kuteno delnus, tarp atsitiktinių bučinių pasimetė reikšmingi žodžiai, tarp atsitiktinių pokalbių pradingo reikšmingi bučiniai. o penktadienį aš sakiau važiuoju namo-ir galvojau kad o gal- rūkiau prie prezidentūros, ir kaštonas kirto man į smilkinį, ir aš gerai suprantu užuominas. man ruduo trinktelėjo per galvą-ir visiškai ne perkeltine prasme.

ir aš žinau kad neturiu ką parašyt, nes viskas, absoliučiai viskas, parašyta čia. ir pažadu nustot klausyt šitos, kai tik baigs kristi kaštonai

o galvoj vis sukasi.. we could have had it all, bet tereikia nuorūkai krintant sugalvot norą, ir gal, o gal ir išsipildys, ane, rednails?;)

atsibodo

2011-09-07T22:46:00.002+03:00

Žmogui nedaug tereikia.. tik kad kas nors lauktų

Kad rūpintųsi, ar vakar valgei, ar šiandien rūkei mažiau nei septynias, ar šypsojaisi, ar užpiso nauji žmonės, ir kodėl jie tokie gražūs, ar skaudėjo galvą, gal širdį, o gal neramu viduje, kur drugeliai neapsisprendžia, ar jiems užmigti, ar plasnoti, o gal apsimesti, kad jų niekada ir nebuvo, nes juk niekad nesuprasi miegi tu, ar mirei, jei neturi širdies...

O gal taip turi būti? Gal turi lėkti prieš akis žibintai, žmonės, namai, gal turi viskas pamažu grimzti ir nugrimzti, pasislėpti po virpančiu šydu, tuo, iš hario poterio, kur nukrenti netikėtai, ir taip netikėtai negrįžti..

O gal tai, kad nebegali grįžti ir yra vienintelis dalykas, kuriuo belieka tikėti? Negrįžta tie, kurie nepalieka pėdsakų, bet pėdsakus smėly nuplauna vanduo, o mes visad vaikščiojom smėliu. Jam tūkstančiai metų, todėl tavo pėdsakai, palikti naktimis, kai visa ko reikėjo tilpdavo glėby, nebesvarbūs..

Gal man irgi nesvarbu, man tik reikia, kad kas nors lauktų. Aš laukiu, ir man atrodo mylėti būtų lengviau. Kai myli, nieko neprašai, o kai lauki, smėlis byra tarp pirštų, tu nori melstis, bet viskas, ką gali padaryti, tai stebėti

Stebėti, kaip balsą ir prisilietimus, tarsi smėlį, išnešioja vėjas, tik prieš tai tas vėjas perbėga kaklu, oda pašiurpsta, ir kažko taip trūksta

when you're near me I feel like I'm home

2011-08-23T02:01:00.000+03:00

lyg ir sugėriau į save

žibintų šviesose žėrinčius lietaus lašus mūsų mažam miestely, gal ir įsiminiau kiekvieną takelį, medį, suoliuką, visas keistas vietas, kur eidavom pašnekėt, susiginčyt, labai retai išrėkt, daug dažniau nutylėt.

ir tas vietas, kur žiūrėjai į akis ir nieko neprašei, nieko nepaklausei, nieko nelaukei, nieko nežadėjai, o aš pastebėjau, kad mano lūpos liečia tavo kaklą ir neišsigandau, A,

ir tuos vakarus, kai vaikščiojom ratais, nes mes abi kartais neturim kur eit, kai rūkėm visur, kur įmanoma, į mus pavydžiai žiūrėjo keturiolikmetės, mus gašliai nužvelgė surūdijusiuose pasatuose sėdintys, mus smerkė senutės, mus gyrė mokytojos, mūsų nesuprato mamos, tai, kad tu man šią vasarą atleidai buvo geriausia, kas galėjo atsitikt, Ž,

ir lyg ir įsiminiau, kad tu, G, gali absoliučiai viską. serialuose vyrukas būna vilkolakis ar vampyras, ar zombis, ar bomžas, o pana lekia į jo glėbį, sakydama 'aš tavęs nebijau, tu man nieko nepadarysi', taip, G, tu gali absoliučiai viską, bet aš tavęs nebijau, man tu nieko nedarysi, mes tik eisim kada pavalgyt kaip senais laikais,

aš įsiminiau garsus,

kvapus,

spalvas,

prisilietimus,

nusuktas akis ir nuleistas galvas,

pakeltas akis ir šypsančius veidus,

nuleistas rankas, kilstelėtą smakrą, išpūstą dūmą, įtrauktą kartėlį, aš žinau, kaip atrodo pavydas, pyktis, liūdesys, aš atpažįstu laimę, priimu džiaugsmą,

aš žinau, kaip atrodo draugystė, mano mieli

jūs primenat kaip juoktis, kaip bučiuotis, kaip būt savim, kaip pasitikėt kitu, ir dabar jūs išmokysit mane ilgėtis

every summer has a story

2011-08-15T17:53:00.001+03:00

my story has a name

mūsų istorija užrašyta tarp mėnulio apšviestų susinėrusių pirštų, žodžiai pasimetę virpčiojančiuose tarpuose tarp akių ir lūpų, tarp nutylėtų istorijų, tarp išsakytų pasakojimų, kurie reiškia iš tikrųjų visai ką kitą nei gali atrodyt

mūsų istorija turi trūkčiojantį siužetą, persipinančias veikėjų linijas, deminutyvų ten nėra, bet yra metaforų, palyginimų, retorinių klausimų, į kuriuos atsakyta turbūt nebus,

o balkonas pilnas prikritęs žvaigždžių, ir vis pasivaidena, kad rudens šalnos jas nugnybo ir svaido mums į skruostus ir kutena kaklus tos pačios šalnos, o aš noriu karšto vyno ir man neatrodo, kad tam dar per anksti, nes mes įpratę laukti, kol bus per vėlu

mano istorija dar neturi atomazgos, ji lyg voratinklis nusėta virpančiais rasos lašeliais, įpainiojusi mus savo saldžiu klampumu ir pažadėta užmarštimi,

aš tik žinau, kad kai miegi su žmogum, miegi ir su jo praeitimi,

o ateities nieks nežadėjo, o vasara baigiasi kasmet

What do you like best about your best friend?

2011-08-08T12:52:00.003+03:00

he's a good kisser

būna

2011-08-02T19:05:00.000+03:00

viskas atrodo taip trapu ir taip slysta iš rankų.

liko mėnuo mūsų vakarų pavargusiose gatvėse, basos kojos ir ryškiai lakuoti nagai ant šilto naktinio asfalto, ir taip lyja, kodėl praeiviai šypsosi pamatę permirkusius plaukus? ir einam patamsiais į šokius, o ten kas toks vaišina alumi? tas pats su kuriuo paryčiais sėdėjai dar likusiam tamsiausiam kampe ir truputėlį savęs nekentei? ar tas kuriam viską papasakojai ir tikiesi, kad akys visai ne sielos veidrodis, kad jos visai neišduos mano susikaupusių baimių?

ir jis klausia, kodėl aš verkiu, o aš verkiu ir nuoširdžiai nežinau kodėl, aš taip retai ko nors taip stipriai nežinau, kad verkiu dar labiau, ir šlapiu skruostu nuslysta skruostas, susineria pirštai su pirštais, skruostas suranda petį, ir aš toliau nieko nežinau, tik viskas atrodo taip trapu ir taip slysta iš rankų.

tiek daug dalykų reikia palikt praeity, tiek visko negaliu pasiimt su savim, ir tiek daug norėčiau palikti, bet vešiuos kartu

nežinau, gal ryt poryt ištrinsiu įrašą, nes jis man kaži kodėl panašus į atvirą, o atvirumą man irgi liepė palikt namie, bent pradžiai

champagne showers

2011-07-26T09:52:00.000+03:00

ir as, visada supratusi, kad zmogui iki laimes uztenka mazu dalyku, siandien dziaugiuosi anaiptol ne mazais :))))

vasaros citata

2011-07-17T19:25:00.001+03:00

leidžiu įteikti brandos atestatą

tokiai, kuri klydo daug dažniau nei norėjo, o mokyklos direktorei šnekant apie geraširdiškumą, pagalbą vienas kitam ir viso to tikrumą, tai, kuri sėdėjo nuleidusi galvą, žinodama, kad pora žmonių tikisi, kad tai išgirsiu.

ir žinau, kad jie žino, kad girdėjau, nes aš daug ką dariau ir teisingiau nei norėčiau.

tai, kuri šypsojosi gaudama atestatą, šypsojosi fotografuojama, kuri priėmė gėles, leidosi bučiuojama dieną į skruostus, vakare į lūpas, o paryčiais į kaklą, žinot, ką ji visą tą laiką galvojo?

vieni kurvos, kiti likę normalūs, bet savi lieka savi, o su savais mes einam iki galo :)

o galą jau priėjom, ir dievaži, aš labai labai labai laiminga :)

drink triple, see double, act single

2011-07-11T20:52:00.000+03:00

dar ryte pachmielnas, akis slepiantis po ilgais plaukais, ryškiai pusryčiams kompanijos ieškantis nepažįstamasis pasakė, kad mano akyse žybsi velniai,

mes gyvenom patalpoje be elektros, o mūsų namus aš vadinau ir spintoje galima gyventi.

pro nedidelį stoglangį stebėdavau orus, nepasidažydavau eidama į pajūrį, radau šimtą kelių prie jūros, ir kiekvienas vis toliau nuo basanavičiaus, ir tiesą sakant blaivių vakarų nelabai buvo,

buvo daug šviesų daug garso, daug smėlio mano kišenėse, vėjo plaukuose, daug kavos rytais, daug nuotraukų mano telefone, tik gaila jų vardų nepamenu,

netekau trijų žiebtuvėlių, pledo ir trupinėlio savo sąžinės.

ir palangoje galima pagyventi.

ąžuolai vijokliais virtę, o vijokliai ąžuolais

2011-06-29T22:18:00.001+03:00

kaip mes greit užaugom. mes žaisdavom šaltuko, o šiandien jūs įkeliat nuotraukas, kuriose daug šypsotės, o aš sveikinu baigus bakalaurą. mes mergaičių tualete slėpdavomės nuo bernų, jūs užeidavot vis tiek, ir jausdavotės drąsiausi pasauly, o tuoj gausim atestatus ir jaučiamės ne tokie drąsūs. mano kuprinę grasindavot išmest per langą, o aš prašydavau to nedaryt, nors žinojau, kad nukritus pusę metro į pievą jai nieko neatsitiks. šiandien kai kurie iš jūsų šviesos greičiu skriejat žemyn ir nežinot, kad kažkas atsitiks.

mes turėdavom grįžt namo aštuntą, šiandien gerai būtų grįžt ketvirtą. o kitą savaitę mamos tikėsis, kad grįšim pirmadienį, o po išleistuvių mums neskaudės galvų.

mes pykdavomės dėl to, kieno eilė išleist mamos duotą litą kramtoškei, o šiandien išleidžiam penkis šampei, o išgėrę pykstamės dėl to, kas ką lydėjo namo. mes pasibučiuodavom prie laiptinės, o šiandien ten įrengtos automatinės šviesos ir romantikos nebelikę.

paryčiais mamoms skynėm alyvas, o dabar mamos mums atneš frezijų, rožių, lelijų, kai kurios bijūnų arba pievos gėlių, dar kitos paruoš vakarienę, ir gal net nupirks sulčių. mes žiūrėsim į mamas ir šypsosimės, nes po išleistuvių galvas skaudės.

vakaras

2011-06-25T23:11:00.001+03:00

sėdžiu, mirkau braškes į cukrų ir galvoju, kaip keista yra tai, kad vienu metu tiek daug laukiu-aš dabar laukiu, kol pravės arbata, kol baigsis ne mano žaidžiamas pokerio turnyras, kol mano sms'ai nuramins draugę, kol sužinosiu kitų vbe rezultatus, kol sužinosiu, ką aš veiksiu rudenį, kol nusipirksiu išleistuvėms suknelę ir parūkysiu kopose kylant saulei.

o keisčiausia čia tai, kad šitas laukimas ramus. aš žinau, kad arbata atvės, ir kad kažką rudenį vis tiek veiksiu, ir kad tą matematiką aš visai gal ir išlaikiau.

anksčiau laukti būdavo neramu, kažko vis žvilgčiodavau į laikrodį, į perskaitytų puslapių skaičių kampe, į kalendorių, veidrodį, šaldytuvą, kai kurių žmonių fb profilius, o šiandien aš mirkau braškes į cukrų ir neįsivaizduoju, kada grįšiu namo. nes pirma juk reikia sulaukti kol išeisiu :)

o kad išeisiu aš puikiai žinau, nes arbata jau pravėso

*

2011-03-14T16:37:00.002+02:00

Nuo pirmosios gimimo akimirkos apie mus vaikšto mirtis. Tačiau glaudus kitų žmonių ratas-senelių, tėvų,vyresniųjų brolių ir seserų-savo pačių mirtimis mus gina nuo jos. Jie tarytum sako: "Pirma mus, mirtie, pirma mus,o tik vėliau, kai ateis eilė,-patį jauniausiąjį iš mūsų." Metams bėgant, artimųjų ratas mažėja, tirpsta jų gretos ir vis didesni tarpai tarp pačių gynėjų. O dabar tarp Vaitkaus ir mirties jau nebestovi niekas... Kažkodėl prisiminė, kaip tėvas, gyvendamas pas jį, visuomet pirmas eidavo atidaryti lauko durų. "Tu sėdėk, sakydavo, aš pats įleisiu". Ir visuomet atsistodavo tarp jo ir laiškininko, tarp jo ir kaimynės, tarp jo ir apsirikusio žmogaus. Jis žinojo savo didžiąją pareigą ir iki galo ją atliko: sutiko, įsileido ir pats kartu išėjo.

R. Granauskas 'Su peteliške ant lūpų'

*

2011-03-12T16:25:00.003+02:00

Štai tada aš pirmąsyk taip aiškiai ir supratau, kad neįmanoma gyventi tokiame mažame miestelyje nieko nemylint, vien tiktai žiūrint, kaip gyvena ir myli kiti.

Tačiau taip negali būti, iš tikrųjų taip niekada negali būti: jeigu kiekvieną dieną vis tas pat darbas be jokio gražumo, tie patys rūpesčiai, tos pačios kalbos, barniai, net džiaugsmai tie patys,-tai kam taip gražiai lakioja viršum namų kregždės; kam po šilto lietaus taip trumpai ir aiškiai švysčioja vandeny tamsiai mėlyni jų šešėliai; kam taip graudžiai ir tyliai spindi ugnis vakaro židiny; <...>; Kam tokie didingi ir tylūs saulėlydžiai liepsnoja danguose virš miestelių, o pačioj nuošaliausioj gatvikėj-taip graudžiai, taip graudžiai-verkia maža mergaitė, prasidūrusi stiklu koją? Ir vienišas plonas balsas šaukiasi motinos toj didžiulėj raudonoj ramybėj: labai toli, jau už kraštinių trobų, jau už retų tamsių medžių, kur nubėga kiti mažėjantys augalai, nuvingiuoja siaurėjantys takeliai, kur nuskrenda sutemoj nebegiedantys paukščiai?

-Nežiūrėk į saulėlydį, vis sakiau savo vaikui. -Nežiūrėk taip ilgai į saulėlydį. Kai užaugsi, tau bus sunku gyventi.

R. Granauskas 'Saulėlydžio senis'

E. Wurtzel

2011-02-08T19:33:00.000+02:00

Norėjau būt brandesnė, protingesnė, norėjau turėt didžiulę, plačią ir atlaidžią širdį, kurioj galėtų tilpt visas tas pyktis ir dar liktų vietos nesavanaudiškai meilei, bet tokios širdies aš neturėjau. Ir viskas.
'Prozako karta'

dabar taip

2011-02-03T22:44:00.000+02:00

jokių nostalgijų, virkavimų ir sentimentų, jokių aš jūsų pasiilgsiu, jokių dabar pradėsim mokytis, jokių tik tik tik šimtas dienų ir naktų,
o tik trumpi sijonai, ryškesnės nei įprasta blakstienos ir labiau žibančios akys, daug muzikos, tekilos, žmonių ir naktis, kai viskas tegu būna kaip yra, su tais, kurie yra, ir jūs galit išėję į lauką susimušt, galit rūkyt žolę ir kai bet kur nusimesiu paltą pavogt iš kišenės cigaretes, nes visada taip darot, nes staiga visi paltai pasidaro vienodi,

staiga visi veidai ir visos dainos pasidaro vienodos, staiga viskas pasidaro viena masė žmonių, kurie kažką švenčia, nelabai žinodami ką iš tikrųjų tai reiškia, o kažkas jau miega viršuj, kur iš apačios dar stipriau pulsuoja muzika ir viskas kažkiek sukasi ratu,

sukasi visi kartu praleisti metai ratu, visi matyti veidai, su kuriais tiek ginčytasi, tiek visko veikta pirmą kartą ir

tada ateis rytas, ir tada mano paltas bus jau mano, mano tuščios kišenės bus tik mano tuščios kišenės, mano iššluota galva bus tik mano, o kieno bus žiebtuvėlis aš ir vėl nežinosiu,
bet ką norėjau pasakyt, tai kad
švenčiam,ane?

apie

2011-01-07T20:52:00.002+02:00

man patinka, kad žmonių pasiilgstama. kad vienų akys, balsas, mimikos kažkaip ypatingai skiriasi nuo kitų. ir net gyvenant visai gerai, daug bendraujant, juokiantis, būnant supamai kitų žmonių kartais trūksta to vieno, kuris ikūnija tą kažką, ko tau tam tikrais laiko tarpais nepakeis nauji draugai ir jų pastangos užpildyti kiaurymę likusią tavo viduje, kai koks nors žmogus per toli.

pirmą kartą, kai man labai brangus žmogus išvažiavo teturėjau 15 metų. nuo tada jį mačiau vieną kartą, parai, bet tų keliolikos valandų pokalbius aš galėčiau atkartoti neužsikirsdama.

dabar mano ilgesys jau nebe tas, kai karštligiškai bandoma neatsiminti tų žmonių, nes atsiminus liūdna, nebe tas ilgesys, kai egoistiškų paskatų vedama verkčiau, nenorėčiau nieko, o nusiraminus jų savybių ieškočiau kituose, bandydama surasti, kas visą tą atstotų.

mano ilgesys dabar ramus. tai greičiau žinojimas, kad širdy nešioju žmones, kuriuos, nesu garantuota, kad kada nors dar sutiksiu. užtenka, kad esu garantuota, kad balsą ar kaklą jiems pasisukant į mane, ar akis, kurios susikaupusios klausosi, aš atpažinsiu bet kada.

užtenka, kad aš suprantu, kad tuos, kuriuos tikrai sutiksiu, ir gal visai greit, aš sutiksiu tikrai, ir šiandien panikuodama, kad man blogai, aš laiko neišjudinčiau. aš jo ir nejudinu, neužblokuoju savęs nuo žmonių, kuriuos dar galiu atrasti ir paversti sau svarbiais. užtenka tik nebandyti jų paversti svarbiausiais.

žmogaus gyvenimas ilgas, ir eina per jį jis pats, leisdamas kitiems būti šalia, o jei jų nelieka, ką gi, tai dar nereiškia, kad jie kada nors nepasiteiraus kaip sekėsi likus be jų. reikia tik gyventi taip, kad tas atsakymus nebūtų nuobodus (ir čia derėtų uždėt smailą :) )

*

2010-12-28T21:10:00.002+02:00

maybe the happy ending is just moving on

i'm not into smart words

2010-12-09T18:24:00.001+02:00

šitam įraše leisiu sau pasikeikt ir šiek tiek atskleist savo ideologiją. atsiprašau, jei pasirodysiu nebefaina. aš paprastesnė, nei galėjo atrodyt.

kaip žinia, noriu gyventi gerai. tam, kad tai daryčiau efektyviai, teko kai ką suprast. tai vat ir pasidalinsiu keliomis mano ir vienos nuostabiausių savo draugių išmintimi. mums padeda. mažiau nervinamės, mažiau skilinėja nagai, į ją daugiau žiūri bernai, na o aš. na o aš

taigi, pirmiausia mes išsikėlėm patį pagrindinį jaunam žmogui klausimą. nuvilsiu, jis nėra apie ateities tikslus, vertybių puoselėjimą, didžiosios prasmės radimą ar pan. ne. klausimas skamba taip:

KAIP GYVENTI ZJBS NEPERŽIANGIANT PX RIBŲ?

net nežinau ką čia pakomentavus plačiau. jis apie tai, kad reikėtų rasti balansą. ta prasme nesupūti prie knygų ir nenumirti nuo plaučių vėžio. ir pan. mane supras tie, kuriuos kada nors kamavo sąžinė arba nuobodulys. mane yra kamavę abu.

po to mes sukūrėm šūkį, puikiai atspindintį tai, ko mes norim iš vyrų:

BRAINS-MUCH BETTER THAN BALLS.

mielieji gražieji macho, manantys, kad kiekvienai jūsų reikia, turiu naujieną. pasididinkit smegenų tūrį, tada šnekėsim

galiausiai, kai kas nors vyksta ne visai taip, kaip mes norim, yra senas geras posakis ne posakis

-puiku puiku puiku, kad bloga, reiškia tuoj pagerės

norit tikėkit, norit ne, pagerėja VISADA.

ir matyt svarbiausia gairė geram gyvenimui-žmonių mes nesugebam pakeisti. laiko mes nesugebam pakeisti.

let it be.

gyvenkim čia ir dabar, ir mylėkim tuos, kurie šalia. moralas vertas pasakėčių pradinukams, bet žinot, praktiškai tai daryt pradėjau visai neseniai. ir tai veikia

oh believe me, she never was a child

2010-11-20T13:55:00.000+02:00

būna, nežinai kur dėtis
bet ne dėl to, kad niekur tavęs nereikia, o dėl to, kad nori visur ir nespėji

būna, nusvyra rankos
bet ne dėl to, kad nieko nebepajėgi, o dėl to, kad kai begalinis grožis veriasi prieš akis, nieko nebelieka kaip iš tik laimės nunarinti rankas ir stebėtis stebėtis

būna, keli galvą aukštyn ir šypsaisi
bet ne dėl to, kad viskas gerai, o dėl to, kad pasitikėjimas savim-geriausia apsauga

būna, daug kalbi
bet ne dėl to, kad turi ką pasakyt, bet dėl to, kad užtilus kas nors ko nors paklaus

būna, daug tyli
bet ne dėl to, kad neturi ką pasakyt, ne dėl to, kad nieks nesupras, bet dėl to, kad kartais taip gera šypsotis, kai kažką supranti

būna, kažką supranti
būna, perpranti
būna, suaugi ir apsidairęs supranti, kad nebeatsimeni ką veikei tokiu metu prieš dešimt metų

graži daina

2010-10-06T22:34:00.003+03:00

užsimerk, viens du trys, ir manęs nebeliks

lietum neišlytu spinduliuoja dangus.

tas toks įelektrintas šaltis gatvėse, stiklinių šermukšnių nužnaibyti skruostai ir tie nostalgijos kalnai mūsų delnuose

aš nemėgstu kalbėtis rytais ir į klausimus 'ką veikei' aš atsakinėju 'nieko', bet...
ką veikei tą rudens popietę, kai ore žibėjo aukso dulkės?

omg

2010-09-13T16:20:00.000+03:00

rytoj per literatūrą IMSIM Remarką. ir nagrinėsim 'Vakarų fronte nieko naujo'. omg, ką man apsirengt????????????????????????

šiaip tai rimtai svarstau rytoj neit į lietuvių. i just can't handle that.

užsirašinėt, kas yra "prarastoji karta", ir kokios tautybės buvo Remarkas, ir 'SPĖLIOT' tai už ar prieš karą jis buvo nusiteikęs???.. susimildami. jaučiuosi kaip Liza Simpson.

we've got the vision, now let's have some fun

2010-09-03T17:00:00.005+03:00

man sako, kad turėčiau susikaupti ir susidaryti mokymosi planą. ir kad labai greit prabėgs laikas. užknisančių pasikartojimų šou laimi frazė- o nemanai, kad per ramiai būti blogai???

žinot, nemanau.

manau, kad blogai yra nervintis dėl kiekvienos nesąmonės ir sudarinėt mokymosi planus rugsėjo antrą, kai iš kraujo dar nepasišalinęs tik damoms kokteilis. labiausiai juokina tokie, kur sako baigsiu su pagyrimu mokyklą. mhm, pofik, kad vienuolika metų varei penketais. laukiu nesulaukiu, kada eis tokie pas mokytojas ir sakys-gal galėčiau nuvalyt jums batus, kad išvestumėt devynis? ne? tai gal bent galiu iššokt per langą, kad jau esu toks nieko vertas?

jei netingėčiau, tai papasakočiau tokiems, kas yra motyvacija. bet ką jau čia.

aš pvz esu super duper ultra turbo motyvuota. ir tada viskas labai paprasta.

taip paprasta, kad net yra ką veikt be begalinio kalbėjimo apie vieną ir tą patį

MAŽIAU KALBŲ DAUGIAU DARBŲ NAFIK

žodžiu arba čia šita ramybė man išdaužys dantis pavasarį, arba išsaugosiu lygią odą. puikiai žinau, už kurį variantą užstatyčiau namą

"oi oi koks piktas įrašas"

home is where your heart is

2010-08-06T17:14:00.000+03:00

Sako, kad pabėgt nuo visko, atitrūkt nuo kasdienybės, pailsėt nuo vietų ir žmonių visada į naudą. Praleidus daugiau nei mėnesį toli nuo draugų-o po mėnesio nei skaipas anei feisbukas nedaro įspūdžio-toli nuo vietų, kur metai iš metų dažnai-per dažnai-zirzdama leidau kiekvieną vasarą supratau, kad viskas ne taip blogai. Ir ne taip gerai. Pripratus prie savo aplinkos ji tampa lyg antra oda, visad aprėpiamas tas pats vaizdas pro langus, tie patys artimų žmonių kvapai, balsai, tos pačios pardavėjos maximoj ir pažįstami garsai iš gatvės ryte... Ir kažkur išvažiavus, kai staiga viso to nelieka, imi džiaugtis visai kita aplinka, kuri tavęs net nepastebi, imi džiaugtis laisvu laiku, kurio niekam nereikia dalinti, savo kalba, kurios niekas nesupranta, viskuo...

Bet tas jausmas, kad niekam nebepriklausai, ilgainiui nusibosta. Karts nuo karto ima ir nukrečia šaltas šiurpas-lyg kažko trūksta, kažkas ne taip. Žinot tą tokį nerimą? Kai kažkas kirba viduj, bet tu niekaip nesupranti kas? Tas jausmas pastaruoju metu nepraeina, ištisai kutena ir kutena, kad kažkas negerai, daryk ką nors, keisk ką nors...

Bet žinau, kad grįžus į Lietuvą tas nerimas nedings, nes nebežinau kurie namai dabar namai, ir jau dabar jaučiu kaip pasiilgsiu čia liekančių žmonių, smėlio visose kišenėse, jūros kvapo plaukuose ir nieko nereiškiančių praeivių...

visą laiką ilgėtis, be pertraukos. tą matyt ir reiškia tas posakis 'gyventi tarp taško a ir b'. o žinant mane, galiausiai viskas gali baigtis taške c. kad ir kur jis manęs belauktų

she's a lady

2010-08-05T10:45:00.003+03:00

Never love a wild thing, Mr Bell. You can't give your heart to a wild thing: the more you do, the stronger they get. Until they're strong enough to run into woods. Or fly into a tree. Then a taller one. Then the sky. That's how you'll end up, Mr Bell. If you let yourself love a wild thing. You'll end up looking at the sky.

Truman Capote "Breakfast at Tiffany's"

Kiekvienas savo laimę įsivaizduoja kaip tikslą-būsim laimingi kai kažko pasieksim ar panašiai... Holly buvo laiminga čia ir dabar, nes taip norėjo. Ji buvo laiminga ir graži. To ir tereikėjo norint nemirtingumo.

Kas iš jūsų turit bevardį katiną ir neįvardintos laimės?

raštai

2010-05-02T16:43:00.000+03:00

Meilė ne tvenkinys, kur visada atsispindėtum. Ji turi lygumų ir upokšnių. Ir šlamšto, ir paskendusių miestų, ir aštuonkojų, ir audrų, ir dėžių, pilnų aukso, ir perlų. Bet perlai pačioj gelmėj.

Velniop atsargumą! Velniop svajones apie trijų kambarių butus ir miesčionišką inkščiojimą! Tai ne mums. Argi naktį, kada svaigina žydinčių kaštonų alėjų kvapas, o visas pasaulis, įkaitęs ir išsiilgęs vasaros, miega nužertas mėnesienos, tu nesi Budapeštas ir tas kvapas?

Kaip nuostabu, kada gyveni visas, o ne koks nors tavo gabalėlis. Kada esi sklidinas iki pat kraštų ir ramus, nes nebėra nieko, kas dar tilptų tavyje.

-Kodėl tu manęs nieko neklausi, Ravikai?
-Ką čia klausti?
-Na, kas man nutiko per tą laiką.
-Kuo tu mane laikai, Žoana?-pasakė jis.-Pasižiūrėk pro langą. Tas dangaus raudonis, auksas ir žydruma. Juk neklausi, ar vakar lijo? O karas kur - Kinijoj ar Ispanijoj? Ar šią akimirką tūkstančiai žmonių miršta, ar tūkstančiai gimsta? Saulė teka, ir viskas. O tu nori, kad aš klausinėčiau? Tavo pečiai nuo šitos šviesos žvilga kaip bronziniai, o aš turiu tavęs klausinėti? Tavo akys nuo šito raudonio švitesio blykčioja kaip jūra prie Graikijos krantų, violetine ir vyno spalva, ir aš turiu sužinoti, kas buvo? Tu čia, o aš kaip koks kvailys turiu raustis nuvytusioj praeities lapijoj? Kuo tu mane laikai, Žoana?
Jos ašaros išseko.
-Jau seniai begirdėjau šitaip kalbant,-pasakė ji.
-Tuomet buvai tarp bukagalvių. Moteris reikia arba dievinti, arba pamesti. Kitaip būti negali.

E. M. R. "Triumfo arka"

taip taip. ką čia bepridursi

įrašas pagal užsakymą

2010-04-29T22:41:00.000+03:00

radvilytė yra mano mergytė, ir ne, aš negirta, tik ji labai labai šilta.
radvilytę aš myliu, eikš čia, po mano sparneliu
kalbėsim mes apie kai ką, sapnuosime aną, ir po to abi kartu šėlsim po b2g dangu.(m)
radvilytė man miela, lia lia lia, biškį trūksta įkvėpimo, reiktų čiupt kai kam už klyno.

perkeltine prasme, mielieji
bučkis, mylimieji

istorija apie neamžiną meilę

2010-04-23T21:21:00.001+03:00

kai mergaitė buvo maža, ji turėjo draugą berniuką, kuris labai mylėjo mergaitę. jis jai skindavo gėles, bučiuodavo jos suknelės kraštą, kai ji nematydavo, ir visada žaisdavo su ja namų, net jei norėdavo žaist transformerių. jis jai dovanodavo plaukų gumutes su plastmasinėm blizgančiom sagėm ir atnešdavo aptirpusio šokolado.

bet mergaitė visai nenorėjo, kad ją sekiotų berniukas, ir vis bandydavo jo atsikratyt. liepdavo jam stovėt ant galvos, padovanot jai pingviną ir atiduot savo makaronus-raideles. ji jam liepdavo valgyt vyšnias su kauliukais, ir kai berniukas pasiūlė jai draugaut, ji pasakė, kad sutinka, jei jisai suvalgys guminį batą.

berniukas labai ilgai graužė gumą, vis atkąsdavo po gabalėlį bato, o mergaitė labai ilgai į jį žiūrėjo.

berniukas apgraužė batą, mergaitė liepė jam daugiau prie jos nelįst, ir jis su apgraužtu batu išėjo namo. batą pasiliko, kaip meilės įrodymą mergaitei.

po dvidešimties metų berniukas, kuris jau buvo vyras ir turėjo žmoną, apgraužtą guminį batą išmetė, padaręs išvadas.

o išvada viena-juk nemylėsi amžinai.

tu pavasariu, mielas, sergi

2010-04-18T13:34:00.000+03:00

taip seniai laukiu gegužės, kad galėčiau įdėt šitą eilėraštį, ir liko taip nedaug, bet negaliu susilaikyt, ir dedu dabar..
tobula, pripažinkit

O gegužio naktis - pavojinga,
Tu nubrisi į sodą gilyn,
Atsistosi po vyšniomis - sninga,
Ir prikris šilto sniego širdin.

Ir netirpsta, netirpsta tas sniegas,
O per sniegą lyg žingsniai - girdi? -
Ir nelauki tarytum tu nieko,
Bet plasnoja kaip paukštė širdis.

Ir iš tolo kažkas tyliai šaukia, -
Taip nuo sniego širdy neramu.
Pirmą sykį tavęs šiąnakt laukia
Kelias ne į namus - iš namų.

Nes už upės lakštingalos plaka…
Nežinai, ko juokies ir verki…
Ir Naktis švelniai liečia tau kaktą
Tu Pavasariu, mielas, sergi…

Juozas Erlickas

labas. dailės pamoka

2010-04-15T17:09:00.000+03:00

man taip patinka, kad veidas kiek rausvas, nes pavasario saulė pavojinga, o trumpom rankovėm sėdėt atokaitoj ant laiptų visai nepavojinga. nebent pavojumi vadintume tai, kad negirdi skambučio. aš nemanau, kad tai blogai.

mane taip įkvepia 20 amžiaus dailė. nes tada įsivyravo modernizmas, kada visi turėjo savo ideologiją...tiek futuristai, garbinę karą, fašistus ir niekinę viską, kas jau sukurta. jų priešaky žengė Marinetis, paskelbęs tokį skambų futuristinį manifestą, kad kiekvienas sakinys taip ir kviečia sukelt revoliuciją.

tiek dadaistai, kurie po pirmojo pasaulinio karo ant visko nusispjovė-o kaip sako vadovėliai: "susiformavo nihilistinis požiūris"-ir propagavo antimeną. jie teigė absurdą, anarchiją, jie provokavo, ir "viską teigdami viską neigė", jie labai nepatinka s, jis sako, kad ciurichą ištrintų iš žemėlapio, nes ten prasidėjo šis judėjimas, o aš kikenu, nes s taip viską ima į širdį

abstrakcionistai man ne taip patinka, jų bedaiktė dailė man kiek sausa, ir, tenka prisipažinti, kad jų aukščiausio kūrybos taško - Malevičiaus "Juodojo kvadrato" reikšmės aš ne itin suprantu. likusi klasės dalis irgi. bet mes visi tai nutylim. dar suprasim, kada nors.

savo pamoką baigsiu 'kukliuoju' genijum, kuris dievino savo žmoną, ir, tenka tuo žavėtis,-dievino save. niekas taip neįkvepia, kaip Salvadoras Dali. jį siurrealistai išmetė iš savo tarpo, bet Dali niekad nenustojo kartojęs, kad 'Siurrealizmas-tai aš'. neabejoju, kad jis žinojo, ką sako. jau tada žinojo, kad milijonai žmonių, skaitydami šį jo sakinį, linksės galva ir tyliai žvalgysis, kiek pavydėdami jo genialumo. nedėsiu jokio jo siurrealistinio laikotarpio darbo, nes vistiek visi esat bent vieną matę. įdėsiu kitką.

šį Salvadoras nutapė šešerių. tik nesakykit, kad reikia komentarų.

norėčiau, kad dar kas nors suvoktų, kaip mus įkvepia didieji žmonės.

Salvadoro ūsai juokingi.

rimtai

2010-03-17T21:52:00.001+02:00

"Ilgas ilgas aukso kelias tiesias tobulybėn, begalėn. Ir eina tuo keliu mano siela. Meta šį trapių ir nepastovių formų pasaulį, tą nykstančių šešėlių pasaulį, ir eina, amžinybės ištroškusi, ten, kur rožės nevysta ir nebaigia žydėti, kur vanagas nedrasko vieversėlio lizdo, kur perkūnas netrupina nei medžių, nei širdžių..."

Šatrijos Ragana-Marija Pečkauskaitė

"Pažvelgiau į tamsų dangų, žvaigždėmis ir mėnesiu žėrintį, paskui į žemę, pasinėrusią sidabrinėje prieblandoje. Kaip gražu! <...> Kaip tylu! Girdžiu, kaip gėlės siunčia žvaigždėms savo kvapnius atodūsius ir kaip žvaigždės kažką kužda gėlėms. Girdžiu šnabždant sparnus angelų, nusileidžiančių žemėn sidabriniais mėnesio spinduliais. O viršum tų stebuklų lakštingalos giesmė-didžiausias stebuklas-nedrumsdama tylos, galinga banga kyla aukštyn, aukštyn, ligi pat mėnesio ir žvaigždžių."

sudėliok mane atgal

2010-03-17T08:42:00.000+02:00

šiandien apie lyčių atsiradimo mitą, kuris, matyt, daugumai girdėtas, bet man neseniai perskaitytas ir kažkodėl daug romantiškesnis už nuogalių adomą ir nuodėmingąją iš kaulo sukurtą ievą. ši teorija romantiška tik tuo, kad būdama šonkauliu, moteris matė vyrų širdį. ir tai tikrai daug paaiškina, ane?

gražesnis mitas priklauso Platonui, kuris sakė, kad kažkada egzistavo Androginas-dvilypė būtybė, moteris ir vyras, susijungę nugaromis.. jis-ji-trečioji lytis buvo tobulas-tobula-tobul..?

ir aš tai pilnai suprantu, nes.. na moteriškas švelnumas, subtilus protas, intuicija ir grožis viename su vyriška logika, jėga ir, negaliu nepridurti, grožiu.. taip, tai buvo tobulybė, tačiau dievai užsirūstino, nes.. įsivaizduokit, koks galingas, koks stiprus ir neįveikiamas buvo Androginas.. pasak mito, dievai jį perskyrė pusiau, ir iki šios dienos dvi pusės-vyriškoji ir moteriškoji-ieško viena kitos,
ieškome tam, kad patys grįžtume link savo pirmapradžio tobulumo, kad pasiektume idealą savo banalybės nuvargintose sielose ir įgytume jėgą, žinojimą, kad daugiau nieko ir nereikia, nes viską galima gauti, tvirtumą ir vienybę, kuri baugintų dievus.

paimkit sąsiuvinio lapą. suplėšykit skuteliais. ir surinkit atgal.
taip kaip sudėtinga atitaikyt langelius, teisingus kraštus, surast kuria puse dėt skutelį, kiek reikia kantrybės, laiko ir noro tai padaryt, taip-ir tai sakė Platonas-reikia ieškot savo antros pusės.
kaip lapą galim sudėliot tik vienu ir vieninteliu būdu-tokia viena vienintelė dėlionė yra ir mūsų gyvenimuose. kaip galim nepastebėt po stalu nukritusio lapelio, taip nematom kažkur šalia esančių detalių, kurias sujungus į vieną, pasiektume idealą
kartais atsibosta dėliot, sakai nx čia?, o tada pamatai, kad kiti dėlioja, kad radę atitikmenis kažin ko džiūgauja ir vėl pradedi iš naujo..
svarbiausia, net sudėjus į vieną.. lengvas pūstelėjimas išblaškytų popieriaus skutus, ir juos surinkt būtų dar sunkiau.

vieni, netekę kantrybės, sulipdysim skutus bet kaip, kad atitiktų maždaug,
bet žinot, kažkur, gal indonezijoj ar gretimam name, kažkas dėlioja tą lapą, o trūkstama detalė esi būtent tu
ir būtų gaila, jei dėl mūsų kantrybės stokos vargšas indonezietis naktį žiūrėtų į mėnulį ir kurtų dainas apie nelaimingą meilę

sekmadienis

2010-03-07T16:08:00.000+02:00

šiandien sekmadienis varva pro pirštus.

šiandien jis balzganai švyti tingumu ir tiršta saule, šiandien ant vadovėliais, iš kurių aš nieko nesu išmokusi, nukloto kilimo nusėdo kovo dangus ir apglėbęs pečius tyliai dainuoja apie pavasarį ..

šiandien aš nevalgau, nesišukuoju ir nežinau kur mano telefonas, šiandien klaviatūrą laikau ant kelių, peržiūrinėju paryžiaus mados savaitės kolekcijas ir įmantrauju.

pasiimkit laisvę, suspauskit tarp delnų, ir prižadu, kad nesutrupėsiu, prižadu, kad nesudušiu ir šukėmis nesupjaustysiu jūsų akių

pasiimkit mane su visom mano svajonėm ir negyventais gyvenimais, surinkit visas mano nebaigtas skaityt knygas, neišsiųstus laiškus, surinkit visas nesuprastas mintis, neišnaudotas progas ir visas ašaras, apglėbkit mane savo tvirtom rankom, priglauskit prie kvepiančių savo kaklų ir prikimusiais balsais nešnekėkit apie meilę

tik dainuokit man pavasarį

ar jūs pakankamai?

2010-02-07T00:52:00.000+02:00

kas yra drąsa?
ar jūs pakankamai drąsūs
su draugėm žiūrėt 'mano sesers globėją' ir žliumbt taip, kad nutekėtų tušas ir snargliai? ar pakankamai drąsūs pasakyt 'tu man taip patinki, kaip patinka vasaros rytai?', ar pakankamai drąsūs pasakyt, kad jums iš tikro nusispjaut į trečio pasaulio šalis tada, kai jūs norit naujų batų? ar drąsu pasakyt, kad neturit nuomonės?

ar jūs pakankamai kvaili?
ar pakanka kvailumo prisipažint meilėje? ar pakanka beprotystės rizikuot viskuo, ką turi, dėl to, ką nori gauti? ar pakanka kvailumo nemokėt įžeist žmogaus?

ar darot pakankamai klaidų?
ar esat kada nors pasakę tai, ko nederėtų? ar esat bučiavęsi su žmogum, su kuriuo bučiuotis nereikėtų? ar pakankamai dažnai klystat darydami sprendimus?

ar pakankamai dažnai sprendimus darot patys?
ar pakankamai dažnai sprendžiat, ką norit veikt dabar, ir ar pakankamai kartų pasakot 'ne' ir 'velnias, taip!'?

ir ar pakankamai dažnai pasiduodat pagundoms?

ar pakankamai dažnai nežinot? nežinot, ko norit pietums ir ko norit iš gyvenimo, nežinot, ar tai jau meilė, nežinot, ar jau arti rytas?

ar pakankamai dažnai neatsimenat, kada normaliai miegojot?

labanakt.

we used to

2010-02-04T20:51:00.000+02:00

kai buvom mažos, vasarą išsinešdavom į kiemą akvarelės ir konvejeriu per valandą prigamindavom 20 piešinių. iš vienos partijos užsidirbdavom apie penkis litus, nes tada gatvėse dar vaikščiojo suaugusieji, kurie mėgo šypsotis. kartais prisimenu savo šedevrą su valtele, kurį už litą nusipirko moteris su skarele, ir galvoju, kaip būtų faina, jei jinai tą piešinį dar turi.
tada mes svajojom, kad rengsim parodas paryžiuj, dabar mes mokomės apie pirmąją impresionistų parodą tam pačiam paryžiuj. kur mano mylimieji Monė, Renuaras, ir, aišku, Dega su žydrosiomis šokėjomis buvo nušvilpti.
mes tada buvom kvaištelėjusios, nes repetuodavom, kaip reiks verkt, jei darbų niekas nepirks. dabar aš mokausi apie tikrai kvaištelėjusį Vincentą van Gogą, bet jis nėra mano mylimasis.

labiausiai mums patikdavo svajot, kokios būsim, kai būsim užaugusios. kokios gražios, užimtos, skubančios, mes visada vartodavom žodį žavingos. mes bėgdavom į valgyklą pirkt 'juostelių' už 20 centų, taisydavomės pėdkelnės be jokios gėdos pasikėlusios per didelius sijonus, ir žiūrėdavom į žavingas dideles paneles, kurios prie staliukų sėdėdavo apsikrovusios knygom, gerdavo kavą ir nekreipdavo dėmesio į tas pačias knygas.

šiandien mes paskubom gėrėm per saldų kapučino, ant mūsų stalo gulėjo biologijos knyga, kuria būtų galima praskelt galvą, ir sąsiuviniai, kur žodžiai tulžis, kepenų cirozė ir storoji žarna buvo paryškinti rožiniu markeriu, ir apie kuriuos mes nieko nemokėjom. visas tas šlamštas gulėjo dėl moralinės ramybės, nes nebuvo kada kartotis, kūrėm tekstus šimtadieniui. mes siaubingai vėlavom į informatiką, ir lėkėm besiplaikstančiais plaukais pro mergaites su per dideliais sijonais, kurios mus nužiūrėjo kažkaip svajingai.

mes turėjom n darbo ir nieko nespėjom, nes draugei garbanojau plaukus. po to ji padarė kofeino bombą. 2 kavos+1 žalios arbatos. o taip, širdis užsikalatojo.

bet anksčiau aš tikėjausi, kad širdis kalatosis tik dėl meilės arba didžiulių nuotykių, kuriuos patirsiu, kai būsiu metro septyniasdešimt. aš virš 1,70, bet viskas anaiptol ne taip faina, kaip buvau suplanavus.

pastebėjau, kad visuose įrašuose figūruoja įvardis 'mes'. ir kas gi mes esam be kitų?
po to, kai van Gogas skustuvu vejojo ir bandė papjaut savo dievinamą Gogeną, ir Gogenas išvažiavo, van Gogas tapė tuščią kėdę, ant kurios gulėjo draugo pypkė.
per dailės istoriją pora mulkių po šitos istorijos vapėjo 'nėr draugo, nebėr'. kodėl bukapročių niekas nevejoja su kirviu?

"Juk mudviejų laukia. Mūsų laukia gyvenimas"

2010-01-28T21:58:00.000+02:00

pabaigiau vieną iš tų knygų, kurias tiesiog gera skaityt. dėčiau ją į vieną lentyną su Tryliktąja pasaka. knyginiam žmogui gera skaityt apie knygyną Barselonoj, apie paslaptingą rašytoją, apie Pamirštų Knygų Kapines, apie Hugo parkerį, apie senus dvarus su kapais rūsy... Carlos Ruiz Zafon "Vėjo šešėlis."
čia viena iš knygų, kurią skaitydamas tiesiog grožiesi sakiniais, net ne jų prasme, o skambumu, lengvumu... aišku, cituoju.

"Paryžius-vienintelis miestas, kuriame numirti iš bado vis dar laikoma menu."
"Niekas apie moteris neišmano, nei Froidas, nei jos pačios, bet tai lyg elektros srovė-nebūtina suprasti kaip veikia, kad nukrėstų."
"Kryptis ir šiek tiek įžūlumo-sėkmės garantas."
"Pasaulis nežus nuo atominės bombos, jis mirs iš juoko, banalumo, viską paversdamas pokštais, ir, drįstu pabrėžti, netikusiais pokštais."
"Patikėkite manimi, Darvinas buvo svajotojas. Kur ta evoliucija?"
"Dešra, prostitutė ir loterijos bilietų pardavėja: trys esminės pagalbos formos."
"Barselona-moteris. Išdidi ir žiauri moteris."

nežinau, skaičiau šitą knygą ir dažnai šypsodavausi, bet dėl tokių sakinių, kurių neverta cituot, nes jie neturi jokios prasmės, jie tiesiog taiiiiiip įsipina į istoriją, jie priverčia pastraipą perskaityt dar kartą ir mėgautis. nemanau, kad šita knyga keitė mano požiūrį, jos istorija turbūt ilgam neužsiliks, ji nebus ta, kurią rekomenduočiau nedvejodama, bet ji tiesiog priminė, ką reiškia pasinert į kūrinį ir juo žavėtis, ir skaityt sakinius ne dėl to, kad jie sudėtingi, o dėl to, kad gražūs.

pavadinimo citata baigiasi knyga.
kažkur buvo parašyta, kad norėdami užsimiršti ir atsipalaiduoti, vaikinai permąsto tai, kas buvo gero, o merginos tai, kas dar bus:)

8:00

2010-01-19T18:13:00.000+02:00

mes mėgstam pramiegot pirmas pamokas ir mėgstam užmigt per antras.
mes nemėgstam eit į matematiką, mes tingim eit į anglų, mes praktiškai nevaikštom į istoriją.
mes mylim biologiją, nes ten kiekvieną pamoką per mikroskopą žiūrim į savo plaukus ir sužinom, kad šūdą, kaip ir smegenis, sudaro 75proc. vandens (atsiprašau, bet mes mėgstam kalbėt šlykštynes).
mes mėgstam dailę, nes nieko nėra geriau už teptuką rankoj ir daug daug kūrybinio polėkio ir kalbų apie viską. ir taip 3 dailes per savaitę, grojant radijui, ir niekam neprisipažįstant, kad tas lievas popsas mums tinka.
mes mylim etiką, nes ten susipažįstam, o mokytoja juokiasi žiūrėdama, kaip mes nuoširdžiai diskutuojam apie tai, ko visiškai nesuprantam, pvz. vienatvę.
ir dar slapčia mes mylim kūno kultūras, nes kurti pasiteisinimus yra linksma. "aš bijau baseine apsinuodyt chloru, kaip tas berniukas, per žinias rodė." "čia buvo vienas atvejis iš milijono." "man atrodo, kad būsiu antras". "kad būtų paskutinis kartas, nes neatestuosiu" love it:D

man taip patinka nueit į kamorkę per pamoką ir žiūrėt, kaip draugė ieško arbatos, jos neranda, ir stengiasi man padaryt tokią kavą, kad būtų skanu. man patinka apkalbinėt ir juoktis. juoktis iš visko, net iš to, apie ką kitam būtų gėda pasakyt. juokingiausia aišku nešvankybės. nežinau, gal čia liga. jei taip, mums reikėtų, tikrai reikėtų gydymo. rimto.
geriausia turbūt yra planuot. labiausiai vartojama frazė: neišlaikysiu egzaminų ir būsiu operatorė (taip dabar naujoviškai vadinasi melžėjos). o aš tada turėsiu geležies perdirbimo cechą. ahaha, tam irgi reikia išsilavinimo. smagu planuot, tikrai.

kažkur skaičiau, cituoju nežinau ką, ir turbūt netiksliai, bet su visa pagarba: "paslaptis vertinga tiek, kiek žmogus, dėl kurio ją saugome". taip taip taip. jei mano draugas būtų alergiškas agurkams ir norėtų tai laikyt paslapty pasakęs tik man, ir taip pat žinočiau, kad kažkoks kaimynas slapta miegojo su kažkokia kaimyne, spėkit, kurią paslaptį atskleist man būtų lengviau? ant laužo kaimyną.

daug paslapčių saugot? aš taip. vien savo kiek

tobulas žmogus

2010-01-08T16:59:00.000+02:00

Jei rasi būdą sutalpint į vieną kūną
taurumą kilnų ir niekingą klastingumą,
galėsi jam jaunos aistros įpilti
ir dar priversi jį ką nors pamilti,-
su tokiu ir pats susipažinčiau
-Mefistofelis

Gėtės Faustas

pradėsiu nuo tos banalybės, kad tobulų nebūna. vat ir būna!!! nes žmogaus klaidos, ir netobulybė irgi gali būt tobuli.
spėju tas posmelis yra man tobulo žmogaus aprašymas, nes papunkčiui sudėjus, gautųsi kilnus, klastingas, aistringas ir įsimylėjęs žmogus. o ko daugiau reikia?

gal kam nors užkliūtų tas klastingumas.. bet, susimildami, kaip neklastingas žmogus gali būt tobulas? kaip įmanoma pasiekti tikslų, užkariauti žmones, širdis, miestus, kaip galima skintis sau kelią be lašo klastos? nors.. įmanoma, bet, sorry, aš ne mažasis princas. tu irgi ne. o to nepripažinimas reiškia arba tai, kad esi po neegzistuojančios moralės padu, arba tai, kad nepažįsti savęs

kilnumas. iš tikrųjų, ko daugiau reikia, kad turėtum draugų, juk kiekvienas geras žodis, pagalba, kyla dėl to kažkokio gėrio, kurį nešiojamės tikrai ne kiekvienas. aš pvz dar nepakankamai kilni.

aistra, heh:D gal net nevardinsiu, nes aistrą jaust galima beveik bet kam (mielieji, nebūkim nešvankūs:D), ir būtent ji yra variklis, varantis žmogų į priekį

o įsimylėjimas. man rodos, sunkiausiai įgyvendinama sąlyga, turint omeny, kad jau esi kilnus ir klastingas. vien iš kilnumo nebegali gvieštis žmogaus sau, o meilę su savinimusi bent aš painioju ištisai. o kad jau esi klastingas, negali leisti skaudint savęs, o tas įsimylėjus man dar kolkas neįmanoma..

radus proporciją tarp klastos ir kilnumo, įsimylėjus žmogų, ir jaučiant aistrą ne vien jam, o proporcingai visam pasauliui-va būtent pasistengt tai padaryt mes visi ir turėtume

"Aš esu tobula, nors tai nereiškia, kad nebedarau klaidų. Dėl manojo viską apimančio žmogiškumo ir mano klaidos yra tobulos" J.Ivanauskaitė